Sovietinėje Lietuvoje
Antroji sovietinė okupacija lietuvių tautai atnešė didžiules represijas ir protu sunkiai suvokiamus nuostolius. Gulaguose atsidūrė ir daug žymiausių Lietuvos mokslų atstovų.
Mokslas
Po karo Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, buvo įteisintas sovietinis mokslo modelis. Svarbiausias mokslinio darbo centras ir koordinavimo įstaiga buvo Mokslų akademija (MA), kuriai priklausė 12 institutų (1986 m.). Tuo metu akademijoje buvo 27 akademikai, 35 nariai korespondentai, joje dirbo 1817 mokslo darbuotojų (iš jų 112 mokslo daktarų, 948 mokslo kandidatai).
Pokario metais atkurta MA plėtojosi jau pagal sovietišką modelį: mokslinė veikla buvo gerokai reglamentuojama, mokslininkus persekiojo tarybinės represijos, bet akademijoje reiškėsi pažangi mokslinė mintis. Sparčiausiai progresavo fizikos, matematikos ir kai kurie gamtos mokslai. Formavosi jų prioritetinės kryptys, pasiekti moksliniai rezultatai tapo plačiai žinomi bei įgijo pasaulinį pripažinimą.
Sunkesnėje padėtyje buvo priverstinai ideologizuoti socialiniai bei humanitariniai mokslai, bet ir čia nebuvo užmirštos tautos valstybingumo ir suverenumo idėjos, krašto problemos bei likimas.
Lietuvos mokslų akademija okupacijos laikotarpiu išliko lietuviška savo darbuotojų tautine sudėtimi ir vartojama kalba.
Pokario metais Lietuvai tapus sudėtine Sovietų Sąjungos dalimi, krašto mokslo institucijos turėjo vykdyti bendrus visam Sąjungos mokslui uždavinius. Mokslas susidėjo iš dviejų silpnai susietų sistemų - aukštųjų mokyklų ir MA institutų. Laikytasi nuostatos, kad mokslas turi būti telkiamas atskiruose institutuose, o studijos vykdomos tik aukštosiose mokyklose. Bendradarbiavimas tarp dviejų silpnai susietų sistemų - aukštųjų mokyklų ir MA institutų buvo tik reta išimtis.
Lietuvoje veikė ir 29 mokslinio tyrimo institutai, priklausę SSRS ir LSSR ministerijoms bei žinyboms (1985 m.). Iš viso Lietuvos mokslinio tyrimo institutuose tais metais (kartu su MA institutais) dirbo daugiau kaip 5 tūkst. darbuotojų.
1940-1990 m. iš viso mokslo daktaro laipsnį gavo 720 žmonių.
1990 m. duomenimis, pagal mokslo daktarų skaičių 55 proc. sudarė medicinos, technikos, biologijos ir filologijos mokslai, 35 proc. - žemės ūkio, fizikos, istorijos, ekonomikos, chemijos, matematikos, filosofijos mokslai, 10 proc. - pedagogikos, geografijos, geologijos, teisės, statybos ir architektūros, veterinarijos, menotyros, psichologijos mokslai.
Studijos
Lietuvoje pradėtos kurti specializuotos aukštosios mokyklos, pvz., 1950 m. Sovietų Sąjungos aukštojo mokslo ministro nutarimu uždarius Vytauto Didžiojo universitetą, Medicinos fakultetas reorganizuotas į Kauno medicinos institutą (dabar - Kauno medicinos universitetas), o techninių fakultetų bazėje įkurtas Kauno politechnikos institutas (dabar - Kauno technologijos universitetas).
Be minėtų Kauno medicinos ir Kauno politechnikos institutų, įkurtų reorganizavus atitinkamus Vytauto Didžiojo universiteto fakultetus, pokario laikotarpiu atidarytos ir kelios naujos aukštosios mokyklos: 1944 m. įkurtas Vilniaus dailės institutas (pertvarkius 1941 m. įsteigtą Vilniaus dailės akademiją; šis pavadinimas mokyklai grąžintas 1990 m.), 1945 m. - Lietuvos kūno kultūros institutas (dabar - Lietuvos kūno kultūros akademija; ši aukštoji mokykla save kildina iš 1934 m. įsteigtų Aukštųjų kūno kultūros kursų), 1949 m. - Lietuvos konservatorija (įsteigta sujungus Kauno konservatoriją, veikusią nuo 1933 m., ir Vilniaus konservatoriją, veikusią nuo 1945 m.; dabar - Lietuvos muzikos akademija), 1969 m. vietoj Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo įsteigtas Vilniaus inžinerinis statybos institutas (dabar - Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
Aukštųjų mokyklų studentų, ypač studijuojančių inžinerijos, medicinos, žemės ūkio ir kitus taikomuosius mokslus, sparčiai gausėjo. Prieš atkuriant nepriklausomybę Lietuvoje veikė 12 aukštųjų mokyklų (neįskaitant Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto ir karinės Elektronikos aukštosios mokyklos). Daugiausia studentų tose mokyklose buvo apie 1980 m. - tada jų skaičius viršijo 70 tūkstančių. Ir tada okupacijos sąlygomis Lietuva išsaugojo teisę aukštosiose mokyklose dėstyti lietuvių kalba (rusų kalba studijavo apie 15 proc. studentų), dauguma dėstytojų buvo Lietuvoje išugdyti specialistai.
Ypač svarbūs Lietuvos mokslo ir studijų raidai buvo lietuvių mokslininkų išeivijoje pasiekimai. Svečiose šalyse dirbę mokslininkai ir tyrėjai, tokie kaip prof. V.Krėvė-Mickevičius, prof. V.Stankevičius, prof. J.Žilinskas, prof. M. Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, prof. St. Kolupaila ir kiti, pratęsė prieškarines mokslo tradicijas. Atkūrus nepriklausomybę, jos tapo svarbiu pagrindu tolimesnei mokslo ir tyrimų raidai šalyje. Ypač daug reikšmės išeivijos mokslininkų darbai turėjo humanitarinių ir socialinių mokslų plėtrai.